Faktai apie alkoholį. Kaip suvaldyti alkoholį? Kaip nustoti vartoti alkoholį? Ar aš alkoholikas? Alkoholizmas. Alkoholis. Ar verta mesti alkoholį?

Alkoholis yra anestetikas ir IQ mažintojas. Padeda toleruoti debilus ir rasti su jais bendrą kalbą ir bendrų interesų.

Alkoholis susilpnina klausos aparatą ir tokiu būdu padeda iškęsti zyziančius, inkščiančius, protą knisančius žmones, nes tiesiog mažiau viskas girdisi.

Alkoholis padeda dirbti nemėgstamą darbą, būti nemėgstamose vietose, turėti reikalų su nemėgstamais žmonėmis. Trumpai tariant – bukina. Kad žmogaus smegenys būtų pakankamai atbukusios smegenų plovimui televizijos pagalba – užtenka, jog žmogus į mėnesį išgertų viso labo bent vieną butelį vyno.

Alkoholis yra skiediklis ir tirpiklis. Skiedžia dažus. Tirpdo riebalus. Nuriebalina paviršius. Naudojamas medicinoje ir pramonėje. Tirpdo riebalus smegenyse ir dėl to lėčiau veikia neuronai, nes tiksliam informacijos perdavimui normaliu įprastu greičiu – iš neurono į neuroną – reikalinga gera “lubrikacija” neuroninėje jungtyje (nuo vieno neurono iki kito). Trumpai dariant, alkoholis sukelia durnumą, silpnaprotystę. Mažina reakciją, sąmoningumą, adekvatumą (gebėjimą suvokti kas vyksta).

Alkoholis pirmiausiai slopina priekinę (kaktinę) smegenų zoną, kuri atsakinga už gebėjimą priiimti racionalų, logiišką sprendimą (Pvz negerti alkoholio). Pavyzdžiui jei blaivas žmogus supranta visus šiuos faktus – išgėręs žmogus šių faktų jau nebesupras. Galės juos pacituoti, tačiau negalės nuspręsti jais vadovautis ar nesivadovauti. Kuo žmogus labiau girtas, tuo jam sunkiau priimti matematinį, loginį (teisingą) sprendimą. Pvz.: nevairuoti girtam. Kuo žmogus girtesnis tuo jis mažiau filtruoja savo kalbą ir veiksmus dėl prislopintos kaktinės smegenų zonos. Trumpai tariant – kas šovė į galvą tą ir pasakė. Štai, kodėl kitą dieną neretai būna “moralinės” pagirios ir žmogui pasidaro “gėda” dėl to, kad jis nesupranta, kodėl vakar jisai pasakė ar padarė tai, ko šiandien niekaip nepasakytų ir nepadarytų. Trumpai tariant, girtėdamas žmogus tampa primityvia beždžione.

Alkoholis suardo apsauginį eritrocito “skydą”, ko pasekoje eritrocitai sulimpa ir organizme formuojasi trombai. Kemšasi kraujagyslės įvairiose kūno vietose. Dėl suprastėjusios kraujotakos silpnėja regėjimas, erekcija, atsiranda širdies permušimai, neritmingai dirba organizmas. Tarsi laikrodis su stringančiomis, surūdyjusiomis, kreivomis rodyklėmis.

Nėra tokio dalyko kaip “Alus, Vynas, Degtinė”

Yra tam tikri gėrimai, kuriuose yra tam tikras procentas etilo spirito (alkoholio). Nėra skirtumo ar etilo spiritas į organizmą patenka iš degtinės ar iš alaus. Tas pats etilo spirito kiekis sukelia tokį patį efektą. Žmonės besisvaidydami frazėmis, kad geriau 0,5 degtinės išgerti, nei visą vakarą gerti alų ir vaikščioti į tualetą – nesupranta, kad 8 bokalai 5% alaus = 0,5L degtinės 40% (8*5=40). Organizmui reikės perdirbti tokį pat kiekį etilo spirito (alkoholio). Tiesiog aluje didžiąją dalį sudėties sudaro – vanduo. Degtinėje vandens yra mažiau, todėl gerdami degtinę žmonės užsigerinėja. Yra mitas, kad užkanda mažinia pagirias, tačiau tai yra netiesa, kadangi etilo spiritas iš organizmo šalina skysčius. Didžiausios pagirios būna kai žmogus mažiausiai gauna vandens, o ne kai mažiausiai valgė. Be maisto organizmas gali išgyventi žymiai ilgiau nei be vandens. Todėl kitą dieną po išgertuvių – visuomet labiau galvą skaudės tam, kuris degtinę užvalginėjo vietoj užsigerinėjimo.

Alus (ar betkoks kitas alkoholinis gėrimas) nemalšina troškulio. Alkoholis šalina skysčius iš organizmo. T.y. sukelia troškulį. Kadangi alkoholio pašalinimui iš organizmo – reikalingas didesnis kiekis vandens nei įprastai, nei žmogus gali išgerti normaliomis sąlygomis. Štai dėl ko alkoholis vadinamas diuretiku (šalina skysčius, varo šlapimą). Būtent dėl to, alkoholio sukelta dehidratacija – negali būti pašalinta atsigėrus įprastą kiekį vandens. Vandens reikia gerokai daugiau. T.y. tiek, kiek žmogui “nelenda”. Štai, kodėl alaus atsigėręs žmogus – troškulį malšins alumi, o ne vandeniu. Ne dėl to, kad alus malšina troškulį, o dėl to, nes aluje yra etilo spirito, kuris atjungia gebėjimą jausti troškulį kuriam laikui, kol vėl nepasišalina dar daugiau skysčių. Štai dėl ko alumi “malšinti troškulį” galima visą vakarą iki sąmonės netekimo. O kitą dieną, net ir geriant vandenį – organizme nuo 1 iki 7 dienų bus skysčių trūkumas, kurio neįmanoma numalšinti nei stikline vandens nei 2 litrais vandens “čia ir dabar”. Reikės išgyventi ir iškentėti iki to momento kol organizme pilnai susireguliuos skysčių balansas. Štai taip ir atsiranda toks mitas kaip “alkoholizmas”. Iš tiesų nėra jokio alkoholizmo. Yra tiesiog informacijos nežinojimas kaip veikia alkoholis. Žmogui, pavartojusiam alkoholį iš naujo – gali pagerėti savijauta, nes paprasčiausiai jisai vėl prislopino dehidratacijos pojūčius. Nesuprantant visų šitų faktų – susidaro iliuzija, kad alkoholyje yra kažkas gero, nes juk išgėrus pasidarė geriau. O iš tikro tai yra spąstai. Geriau nepasidarė. Tiesiog buvo atjungti pagirių signalai. Pagirios iš tikro vyksta ne vieną dieną. Tikrosios pagirios vyksta ~40 dienų. Alkoholis skyla į acetaldehidą. Kuris organizme užsibūna apie 40 dienų. Alkoholio reikia nevartoti ilgiau nei mėnesį, kad smegenys veiktų ~80-90% pajėgumu lyginant su tuo veikimu, koks buvo iki vartojant alkoholį.

Acetaldehidas organizme susimaišęs su nauja alkoholio doze – smegenyse išskiria opioidus. Ir ne, tai jau ne “tiesiog” seratonino ir dopamino dozė. Tai seratonino, dopamino, adrenalino ir noradrenalino BOMBA! Opioidai išsiskiria vartojant heroiną, tik žymiai greičiau. Todėl iš esmės – alkoholio vartojimas yra tas pats kaip ir heroino vartojimas, skirtumas tik tame, kad heroinas badomas tiesiai į veną, todėl visų šių procesų greitis yra žaibiškas, o alkoholis keliauja į kraują per skrandį, todėl pasiekti opioidinį “kaifą” – reikalingas tiesiog ilgesnis vartojimas. Štai būtent nuo šitos vietos ir pasidaro “sunku” arba “praktiškai nebeįmanoma” nustoti vartoti vieną iš pavojingiausių ir stipriausių narkotikų šioje planetoje – alkoholį.

Kad tapti “alkoholiku” reikia vartoti alkoholį reguliariai nuo 2 iki 62 metų. Labai keistas, atrodytų faktas. “Kas čia per faktas”. Bet tai yra faktas. Kai kurie žmonės miršta nuo alkoholio sukeltų pasėkmių taip ir nesupratę, kad buvo priklausomi, nes tiesiog nepasiekė vadinamojo PIKO. Taip sakant: turėjo darbą, buvo geri pavyzdingi žmonės. Aplinkui niekas negalėjo nei pagalvoti nei įtarti, kad žmogus nors ir gėrė “saikingai”, tačiau negerti visiškai – jau nebegalėjo. Ne kiekvienas su alkoholio priklausomybe susidūręs asmuo voliojasi prie konteinerio. Vienam pasaulio kampe yra bobulka, kuri išgeria kartą į puse metų vyno taurelę per dvi giminės šventes, ir kitam pasaulio kampe yra besivoliojantis “bomžas”, vos vos galintis dašliaužti iki artimiausio taško nusipirkti “pachmielą”. Juos abu skiria tik viena taurė jų mėgstamo gėrimo. Būtent dėl to ir neįmanoma nustatyti tikslios ribos, nuo kada žmogus tampa priklausomas ar 2 metus vartojant alkoholį, ar 10 metų. Esmė yra tame, kad neįmanoma to nustatyti ir pateikti kaip bendro standarto. Kiekvieno žmogaus masė yra skirtinga, medžiagų apykaitos greitis skirtingas, aplinka, patirtis, finansinė padėtis – skirtinga. Būtent todėl ir atsirado toks faktas, kad “alkoholizmas” išsivysto vartojant alkoholį nuo 2 iki 62 metų. Nes visuomet atsiras žmogus, kuris “saikingai” vartos alkoholį 60 metų, tačiau vieną dieną ims ir pasieks “piką”, kuriame jau nebegalės sustoti. O gal ir nepasieks. Esmė tame, kad priklausomi yra visi tie, kurie vartoja alkoholį, o ne tik tie, kurie pasiekė “alkoholizmo karjeros” piką. Negali moteris būti šiek tiek nėščia kaip ir negali žmogus būti “saikingai geriantis” arba “saikingai nėščia”. Skamba absurdiškai. Moteris arba nėščia arba ne nėščia.

Žmogus arba priklausomas nuo alkoholio arba ne. Nepriklausomam nuo alkoholio žmogui – nereikalingas nei vienas bokalas alaus, nei taurė vyno, nei lašas alkoholio. Pas nepriklausomą nuo alkoholio žmogų – nėra nei menkiausio poreikio pavartoti alkoholį. Žodis “alkoholikas” yra neteisingas dėl to, nes tuomet – 80% planetos gyventojų reikėtų vadinti alkoholikais. Nes daug maž toks procentas žmonių arba retkarčiais arba karts nuo karto arba prie progos – pavartoja alkoholį. Bet garantuoju, kad kaip minimum jus pavadins bepročiu, jeigu teigsite, jog 80% žmonių yra alkoholikai. Tačiau būsite visiškai “racionaliai mąstantis” jei alkoholikais vadinsite tik tuos iš tų 80%, kurie voliojasi prie konteinerio arba pas kuriuos jau išsivystė “mėlynos nosies” sindromas.

Žmogus yra gan jautrus padaras ir nemėgsta pripažinti tiesos, kuri yra skaudi jam pačiam. Pavyzdžiui – niekas nenori vadinsi savęs idiotu. Taip ir alkoholiku niekas nenori savęs vadinti (išskyrus atvejus, kai alkoholio vartojimo pasėkmės yra akivaizdžios ir nuslėpti jų jau nebeįmanoma). Tačiau proga pavadinti alkoholiku žmogų, kuris jau paskutinėje “alkoholizmo” stadijoje, kuris jau “pragėrė” savo sveikatą, pinigus, gyvenamąją vietą, reputaciją ir t.t. – pavadinti alkoholiku – būtinai pasinaudosime. Nes tai yra puikus ginybinis mechanizmas. Tai atitolina mus nuo minties, kad jeigu nenustosime vartoti alkoholio – mes irgi rizikuojame atsidurti prie konteinerio vieną dieną. O kol kas – turime gan nebloga iliuziją, gyventi padedančią iliuziją, kuri vadinasi – “Man taip niekada nenutiks, o net jei ir yra rizika, jog taip nutiks – tai turi praeiti gan ilgas laiko tarpas, kad iki tiek nusiristi, aš būtinai suspėsiu nustoti gerti alkoholį dar iki to laiko kol atsidursiu gatvėje”. Esmė tame, kad visi tiek, kurie atsidūrė gatvėje dėl alkoholio vartojimo – jie irgi taip pat galvojo. Jie irgi kažkada saikingai gėrė alkoholį. Kai kuriem prireikė 10-ies metų, kad viską “pragerti”, kai kuriem 30-ies. Bet jie irgi kadaise pradėjo nuo “degustacijos”, nuo “pasisėdėjimas kompanijoje prie bokalo alaus”. Jie nepradėjo savo “alkoholizmo karjeros” nuo voliojimosi prie konteinerio ir nuo pačio pigiausio kokį tik įmanoma surasti “rašalo” (pigiausias “vynas” pardavinėjamas itin finansiškai neturtingiems)

Iš esmės, žodį “alkoholikas” vartoju kabutėse, kadangi tai yra logiškai neteisingas žodis. Jisai nukreipia visą dėmesį nuo pačio alkoholio į asmenį, kuris pavartojo alkoholį. Tai yra tarsi tas pats kaip pripurškus pipirinių dujų į akis kokiam nors žmogui – tą žmogu vadinti krapštoholiku, ašaroholiku. Nes jis juk negali nustoti ašaroti ir krapštytis akių. Koks silpnavalis. Koks silpnas žmogus. Juk čia tik pipirinės dujos. Jei man kas nors pripurkštų į akis šių dujų – aš visai neašaročiau ir nesikrapštyčiau akių. Manau, kad ašarinės dujos veikia tik itin kvailus žmones su nelaiminga vaikyste, menka saviverte ir neturinčius nė menkiausios valios.

TAČIAU CHEMIJA YRA CHEMIJA.

JAI NUSIŠIKT KAS TU, KUR TU GIMEI, KOKS TAVO CHARAKTERIS, KOKS TAVO HOBIS, KOKIA TAVO PROFESIJA, KIEK TAVO BANKO SĄSKAITOJE PINIGŲ IR AR TURI TU TĄ VALIĄ AR NETURI TU JOS. ETILO SPIRITAS TIEK PAT NAIKINA RIEBALUS TAVO SMEGENYSE KIEK IR NAIKINA RIEBALUS NUO ODINĖS SOFOS PAVIRŠIAUS.

Žmogus, turintis problemų su alkoholiu negali nustoti vartoti alkoholio ne dėl to, kad yra alkoholikas, o dėl to, nes kadaise išgėrė gėrimą, kuriame buvo alkoholio. Priklausomybę sukeliančio narkotiko. “Alkoholinė” priklausomybė – yra natūrali pasėkmė to, kad buvo vartojama priklausomybę sukelianti medžiaga. Tai yra logiška ir normalu. Tai nėra nei gėdinga nei kvaila. Tai, kad žmogus tapo priklausomu nuo alkoholio – kalba ne apie žmogų, o apie tai, kad alkoholis suveikė būtent taip kaip ir turėjo suveikti. Alkoholis sukelia priklausomybę visiems gyviems organizmams. Kai kuriuos iš jų užmuša fataliai. Čia ir dabar. Pvz.: bakterijas.

Principe visi, tiek pasiekę piką, tiek eksperimentuojantys su alkoholiu – sustoti nebegalėjo ir nuo pat pradžių. Tiesiog kai kuriem gan ilgą laiko tarpą, o kai kuriem ir numirus nuo alkoholio padarinių – pavyko gyventi iliuzijoje, kad alkoholis nesukelia priklausomybės. Kadangi mes nematome plika akimi kas vyksta organizme, mes nematome priklausomybės procesų cheminiam, biologiniam lygmeny – tol, kol neatsiranda akivaizdūs fiziniai simptomai – žaisdos, pakitimai odoje, veide, akyse, dėmės, kraujosrūva įvairiose kūno vietose, traumos, ligos, drebulys, sutrikusi judesių koordinacija arba akivaizdūs psichiniai simptomai: paranoja, panikos atakos, nemiga, kliedesiai ir t.t. Tam, kad atsirastų visi šitie simptomai – vieniem reikia alkoholį vartoti 2 metus, kitiem ir per visą gyvenimą vos vos pasireiškia, o jei ir pasireiškia tai ne taip stipriai kaip kitam, todėl ir susidaro iliuzija, kad vieni žmonės yra “alkoholikai”, o kiti “saikingai išgeriantys”. O iš tiesų – juos skiria tik viena stiklinė ir jų medžiagų apykaitos veikimas. Jei žmogus lieknas – jam automatiškai mažiau kalorijų reikia, automatiškai mažiau skysčių. Tačiau greičiau tie skysčiai šalinasi, todėl jis ir lieknas. Taigi, ir alkoholio priklausomybė lieknam organizme greičiausiai vystysis skirtingai nei stambiam organizme. Taip pat skirtingu greičiu vystysis pas du organizmus vartojančius tą patį kiekį, tačiau pas kuriuos skirtinga finansinė padėtis. Vienas iš jų pirks pigesnius gėrimus su daugiau nuodingų priemaišų, kitas brangesnius. Vienas iš jų taps “alkoholiku” šiek tiek greičiau, kitas šiek tiek lėčiau. Tačiau faktas yra tame, kad jie abu vartoja tą pačią cheminę narkotinę medžiagą – etilo spiritą – Alkoholį.

Į priklausomybę linkusi asmenybė, “alkoholinis charakteris” “genetinis alkoholizmas” “nelaiminga vaikystė skatina kvaišalų vartojimą” – visa tai yra mitas, nes yra krūva pavyzdžių kaip iš geriančių šeimų užaugo visiški abstinentai kategoriškai nevartojantys alkoholio. O jeigu egzistuotų į alkoholizmą linkusi asmenybė – tuomet jau seniausiai galima būtų atlikinėti testus ir dar prieš žmogui tampant “alkoholiku”, dar prieš išgeriant jam pirmą gurgšnį alkoholio turinčio gėrimo – jį įspėti, kad jis yra arba genetinis alkoholikas arba psichologiškai linkęs į alkoholizmą ir jam geriau nevartoti alkoholio kategoriškai nei lašo. Tačiau dažniausiai tokias “asmenybes’ taip vadinti pradedame jau tuomet kai matomos akivaizdžios alkoholio vartojimo pasėkmės. Iki to laiko jiems (kaip ir daugumai) brukama mintis “išgerk su mumis šiek tiek, biški galima” arba “tu ką negerbi mūsų, kad nenori su mumis pasėdėt “šašlo” pakept? (pagert kartu). Esu netgi garsiai kartą pasakęs visiem, kad aš “esu “alkoholikas” ir man negalima gerti, todėl nesiūlykite man alkoholio”. Kompanija niekaip manimi netikėjo ir visaip įkalbinėjo išgerti. Motyvuodami tuom, kad aš neatrodau kaip alkoholikas, nes mano veidas atrodo puikiai (ne kaip “alkoholiko”).

Alkoholis gerina bendravima, padeda socializuotis – mitas. Žmonės yra tiesiog socialūs gyvūnai. Ar žmonės narkomanai ar teniso lošėjai – jie betkokiu atveju socializuosis ir bendraus su panašius interesus turinčiais žmonėm. Žmonės, su kuriais jūs susitinkate vien tik gerdami alkoholį – greičiausiai nėra jūsų draugai. Tai yra tiesiog kompanijonai. Sugerovai. Jūsų bendras interesas yra alkoholis. T.y. jum abiem patogu bendrauti dėl to, nes jūs vienas kito nesmerkiate dėl narkotinės priklausomybės. Atsidūrę kitoje kompanijoje – jūs jų akyse jau būtumėte “alkoholikai”, “narkomanai”. Štai dėl ko žmones taip “vienija” alkoholis. Nes gerti pažįstamoje kompanijoje yra gerokai saugiau. Mažėja muštynių ir konfliktinių situacijų tikimybė (nors čia galima būtų dar ir pasiginčyti). Mažiau galima apsikvailinti prieš pažįstamus ir giminaičius, nes kaip ir “visi savi” “nesigėdink” “viskas juk normaliai” “mes tave visokį matėm” arba “visi mes juk žmonės paprasti”. Be to, geriančioje kompanijoje (kurioje nėra nei vieno blaivo) – niekas kaip ir neturi “moralinės teisės” teisti aplinkinių už narkotiko vartojimą, kadangi juk visi tą daro, vadinasi tai norma, jei visi tai visi, o jeigu tu vienas eisi prieš normą – turėsi bėdų. Būtent todėl, neretai, visiškai negeriantys, kategoriškai nevartojantys jokių alkoholinių gėrimų – tokiose kompanijose tampa “priešu” (“ne savas”, “išdavikas”). Vieno vakaro metu – vyrukas bent 4 kartus priėjo prie manęs ir klausinėjo kodėl aš negeriu alkoholio. Klausinėjo ar man su sveikata viskas gerai. Klausinėjo ar su manim kažkas ne taip, ar man kažkas pasidarė, ar gyvenime kažkas ne taip. Būti negeriančiu geriančioje kompanijoje – iš tiesų yra iššūkis. Todėl jeigu nusprendėte nebevartoti alkoholio ir vienintelis dalykas kas jus toje kompanijoje domindavo kai dar gerdavote buvo alkoholis ir girti pokalbiai -> greičiausiai teks atsisakyti susitikimų su tokiomis kompanijomis arba būti tokiose kompanijose tik tokį laiko tarpą kokį sugebate išbūti. Pavyzdžiui 1-2 valandas. Kadangi po 1 valandos pradėsite girdėti girtus pokalbius, besikartojančias frazes, įvykius, užsiciklinusius kliedesius, visišką absurdą, jums nebebus juokinga kaip dešimtą kartą kažkas sudaužo bokalą ar taurę. Nebebus įdomu kaip dešimtą kartą jums užduoda tą patį klausimą į kurį jūs jau atsakėte. Jums nebebus įdomu, kad žmonėm tik atrodo, jog jie rado bendrą kalbą, o iš tiesų tiesiog vienas kito negirdi ir kiekvienas varo “SAVO”. Nustojus vartoti alkoholį arba keisis žmonių ratas su kuriais jūs bendraujate arba apskritai kurį laiką nebus jokių žmonių aplinkui ir teks mokintis jaustis puikiai savo paties kompanijoje.

Tačiau nerekomenduoju kategoriškai nebendrauti su kiekvienu išgeriančiu. Kadangi kaip jau minėjau, su alkoholiu problemų turi ~80% visuomenės. Jum nuolatos kažkur kažkas bandys arba kažko įpilti su etilo spiritu arba padovanoti. Ir tai bus norma. Tiesiog su tuom reikia mokėti gyventi. Jūs niekam nieko nesate skolingas ir neprivalote vartoti alkoholio nei iš mandagumo nei, kad kažkam kažką įrodyti, pvz.: savo vyriškumą, stiprumą, socialumą, linksmumą ir t.t. visos šios savybės pas jus arba yra arba nėra, alkoholis jų neprideda, jisai jas tik atima arba prislopina.

Meistras 910.lt Vilniuje